„Jėzus padarė dar daugelį kitų dalykų. Jeigu visi iki vieno būtų surašyti į ritinius, manau, visame pasaulyje tiems ritiniams nepakaktų vietos“ (Jono 21:25)
Jėzus Kristus ir pirmasis stebuklas, parašytas Jono Evangelijoje, jis vandenį paverčia vynu: „O trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės ir jose dalyvavo Jėzaus motina. Į jas buvo pakviesti ir Jėzus su savo mokiniais. Pritrūkus vyno, motina tarė Jėzui: „Jie nebeturi vyno.“ Bet Jėzus jai pasakė: „O kas man ir tau, moterie? Mano valanda dar neatėjo.“ Jo motina tarė patarnaujantiems: „Darykite viską, ką jis jums sakys.“ Ten, kaip reikalavo žydų apsivalymo nuostatai, buvo pastatyti šeši akmeniniai ąsočiai, kiekvienas – dviejų trijų saikų talpos. Ir Jėzus patarnaujantiems tarė: „Pripilkite ąsočius vandens.“ Tie pripylė juos sklidinus. Tada Jėzus pasakė: „Dabar pasemkite ir nuneškite pokylio prievaizdui.“ Ir tie nunešė. Pokylio prievaizdas paragavo to vandens – jis buvo pavirtęs vynu. Nežinodamas, iš kur tas vynas (vandenį sėmę tarnai tai žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė: „Bet kuris kitas iš pradžių būtų padėjęs gerąjį vyną, o svečiams įgėrus atnešęs prastesnį. Tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ Tai, ką Jėzus padarė Galilėjos Kanoje, buvo pirmasis jo stebuklas. Taip jis parodė savo šlovę, ir jo mokiniai jį įtikėjo » (Jono 2:1-11).
Jėzus Kristus išgydo karaliaus tarno sūnų: „Taigi Jėzus vėl atkeliavo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. Kafarnaume gyveno vienas karaliaus tarnautojas; jo sūnus sirgo. Išgirdęs, kad Jėzus iš Judėjos atvyko į Galilėją, tas žmogus atėjo pas jį ir ėmė prašyti, kad šis ateitų ir jo sūnų išgydytų. Tuo metu vaikas jau buvo prie mirties. Tačiau Jėzus jam tarė: „Kol nepamatote ženklų ir stebuklų, tol netikite.“ Karaliaus tarnautojas jam pasakė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikelis nenumirė.“ Jėzus tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas.“ Žmogus patikėjo Jėzaus ištartais žodžiais ir iškeliavo. Tarnautojui grįžtant, priešais atėjo jo vergai ir pranešė, kad berniukas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnus ėmė taisytis. Tie atsakė: „Karštis jam atslūgo vakar septintą valandą.“ Taip tėvas sužinojo, kad tai buvo tą valandą, kai Jėzus jam pasakė: „Tavo sūnus gyvas.“ Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namiškiai. Taigi tai buvo antras kartas, kai Jėzus grįžo iš Judėjos į Galilėją ir padarė stebuklą » (Jono 4:46-54).
Jėzus Kristus Kapernaume išgydo demono apsėstą žmogų: „Jėzus nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą. Šabo dieną jis ėmė mokyti žmones ir tie jo mokymu labai stebėjosi, nes jo žodis turėjo galią. Sinagogoje buvo žmogus, apsėstas netyrosios dvasios. Jis garsiai sušuko: „Ei! Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarieti?! Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, – Dievo Šventasis!“ Bet Jėzus jį sudraudė sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Demonas bloškė žmogų į vidurį ir išėjo iš jo nė kiek nesužeidęs. Visi apstulbę tarpusavyje kalbėjo: „Girdėjote, ką jis pasakė? Jis turi valdžią ir galią įsakyti netyrosioms dvasioms, ir tos išeina!“ Tad kalbos apie jį pasklido po visus to krašto kampelius » (Luko 4:31-37).
Jėzus Kristus išvaro demonus gadareniečių žemėje (dabar Jordanija, rytinė Jordanijos dalis, netoli Tiberiados ežero): „Kai Jėzus persikėlė į kitą krantą ir išlipo gadariečių krašte, jam priešais iš kapinių išėjo du demonų apsėsti žmonės. Jie buvo tokie nuožmūs, kad niekas nedrįsdavo tuo keliu eiti. Juodu ėmė šaukti: „Ko tau reikia, Dievo Sūnau? Ar atėjai kankinti mūsų pirma laiko?“ Kiek atokiau ganėsi didelė kiaulių banda. Demonai ėmė Jėzų prašyti: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk į tą kiaulių bandą.“ Jis pasakė jiems: „Eikite!“ Tie išėjo ir apsėdo kiaules. Tai pasileido visa banda nuo skardžio į ežerą ir prigėrė. O kiauliaganiai nuskubėjo į miestą. Atbėgę jie papasakojo apie visa, kas nutiko, taip pat apie apsėstuosius. Ir štai visas miestas išėjo Jėzaus pasitikti. Jį pamatę, žmonės maldavo, kad jis iš jų krašto pasišalintų » (Mato 8:28-34).
Jėzus Kristus išgydė apaštalo Petro uošvę: „Jėzus atėjo pas Petrą į namus. Pamatęs jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią, jis palietė jos ranką ir karštis atslūgo. Moteris atsikėlė ir ėmėsi jam patarnauti“ (Mato 8:14,15).
Jėzus Kristus gydo žmogų, kurio ranka paralyžiuota: „Kitą šabą jis atėjo į sinagogą ir ėmė mokyti. Ten buvo žmogus paralyžiuota dešine ranka. Raštų aiškintojai ir fariziejai akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą gydyti, mat ieškojo, kuo galėtų jį apkaltinti. Bet Jėzus žinojo, ką jie svarsto, todėl tarė anam vyrui paralyžiuota* ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Ir tas atsistojo. Tada Jėzus jiems pasakė: „Klausiu jūsų: kas leistina per šabą – daryti gera ar daryti bloga? Išgelbėti gyvybę* ar pražudyti?“ Jėzus nužvelgė visus ir tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Tasai ištiesė, ir ranka tapo sveika. Jie labai įtūžo ir ėmė tartis, ko galėtų prieš Jėzų imtis » (Luko 6:6-11).
Jėzus Kristus gydo žmogų, kenčiantį nuo edemos (per didelio skysčių kaupimosi organizme): „Kartą per šabą Jėzus atėjo pavalgyti pas vieną iš fariziejų vyresnybės į namus. Susirinkusieji akylai jį stebėjo. O priešais jį buvo vienas vandenlige sergantis žmogus. Tad Jėzus Įstatymo žinovų ir fariziejų paklausė: „Leistina per šabą gydyti ar ne?“ Tie tylėjo. Tuomet Jėzus išgydė tą vyrą ir leido jam eiti. O aniems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus arba jautis šabo dieną įpultų į šulinį, argi tuojau pat jo neištrauktumėte?“ Tie negalėjo nieko į tai atsakyti“ (Luko 14:1-6).
Jėzus Kristus gydo neregį: „Jėzui artinantis prie Jericho, vienas neregys sėdėjo pakelėje ir prašė išmaldos. Išgirdęs praeinančią minią, jis ėmė klausinėti, kas vyksta. Jam atsakė: „Tai Jėzus Nazarietis eina!“ Tada neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ Einantys priekyje liepė jam nutilti, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir paprašė jį atvesti. Kai tas priėjo, Jėzus paklausė: „Ką nori, kad dėl tavęs padaryčiau?“ Tas atsakė: „Kad vėl regėčiau, Viešpatie.“ Jėzus jam tarė: „Praregėk, tavo tikėjimas tave išgydė.“ Žmogus iškart praregėjo ir šlovindamas Dievą nusekė Jėzui iš paskos. Ir visi žmonės tai matydami liaupsino Dievą » (Luko 18:35–43).
Jėzus Kristus gydo du aklus žmones: „Jėzui iš ten iškeliavus, du neregiai ėmė sekti jam įkandin šaukdami: „Pagailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ Kai jis įėjo į namus, neregiai įėjo pãskui ir Jėzus jų paklausė: „Ar tikite, kad galiu tai padaryti?“ Tie atsakė: „Taip, Viešpatie.“ Tada jis palietė jiems akis ir tarė: „Tebus jums atlyginta už jūsų tikėjimą.“ Ir jų akys atsivėrė. Jėzus jiems griežtai prisakė: „Žiūrėkite, kad niekas apie tai nesužinotų.“ Tačiau tuodu išėję išgarsino jį visame tame krašte » (Mato 9:27-31).
Jėzus Kristus išgydo kurčią nebylį: „Iš Tyro krašto Jėzus per Sidoną ėjo atgal link Galilėjos ežero. Jis keliavo per Dekapolio sritį. Tenai pas jį atvedė kurčią, sunkiai kalbantį žmogų ir maldavo jį išgydyti. Jėzus pasivedė tą žmogų į šalį nuo minios, įkišo savo pirštus jam į ausis ir paspjovęs palietė jam liežuvį. Paskui pažvelgė į dangų, giliai atsiduso ir pasakė jam: „Efatà“, tai yra „atsiverk“. Žmogaus ausys atsivėrė, liežuvis atsirišo ir jis laisvai prakalbo. Jėzus liepė žmonėms, kad niekam apie tai nepasakotų, tačiau kuo labiau jis drausdavo, tuo labiau žmonės jį garsindavo. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Kokie nuostabūs jo darbai! Jis padaro, kad kurtieji girdėtų ir nebyliai kalbėtų » (Morkaus 7:31-37).
Jėzus Kristus gydo raupsuotąjį: „TPrie jo priėjo vienas raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“ Gailesčio apimtas, Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu. Tapk švarus.“ Raupsai bemat pranyko, ir jis tapo švarus“ (Morkaus 1:40–42).
Dešimt raupsuotųjų išgydymas: „Į Jeruzalę Jėzus keliavo per vietoves, esančias tarp Samarijos ir Galilėjos. Kai jis atėjo į vieną kaimą, jį pamatė dešimt raupsuotų vyrų. Atokiai stovėdami jie ėmė šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pagailėk mūsų!“ Jėzus juos išvydęs tarė: „Eikite pasirodyti kunigams.“ Ir tie beeidami tapo švarūs. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo garsiai šlovindamas Dievą. Jis parpuolė ant kelių priešais Jėzų, nusilenkė iki žemės ir jam dėkojo. Tas žmogus buvo samarietis. Tada Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt buvo išgydyti? Tai kur kiti devyni? Tik šis kitatautis grįžo atiduoti šlovės Dievui? Daugiau nė vienas?“ Ir tam vyrui tarė: „Kelkis ir eik. Tavo tikėjimas tave išgydė.“ » (Luko 17:11-19).
Jėzus Kristus gydo paralyžiuotąjį: „Paskui buvo žydų šventė ir Jėzus nuėjo į Jeruzalę. Jeruzalėje prie Avių vartų yra maudykla, hebrajiškai vadinama Betzata, su penkiomis kolonadomis. Jose gulėdavo daugybė žmonių: ligotų, aklų, luošų, su paralyžiuotomis galūnėmis. Tenai buvo vienas žmogus, kuris sirgo jau trisdešimt aštuonerius metus. Jėzus pamatė jį ten gulintį ir žinodamas, kad jis serga jau ilgą laiką, paklausė: „Ar nori pasveikti?“ Žmogus jam atsakė: „Gerbiamasis, aš neturiu kas vandeniui sujudėjus įkeltų mane į maudyklą. Kol iki jos nusigaunu, kitas įlipa pirma manęs.“ Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą* ir eik.“ Žmogus iškart pasveiko. Jis pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščiot“ (Jono 5:1-9).
Jėzus Kristus gydo epilepsiją: „Jiems besiartinant prie minios, vienas žmogus priėjęs parpuolė ant kelių prieš Jėzų ir sakė: „Viešpatie, pagailėk mano sūnaus! Jis serga epilepsija ir jam visai prastai. Jis dažnai įpuola tai į ugnį, tai į vandenį. Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jiems nepavyko jo išgydyti.“ Jėzus tarė: „O netikinti ir pikta karta! Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį čia, pas mane.“ Tada Jėzus sudraudė demoną, ir demonas iš jo išėjo. Tą pačią valandą berniukas pasveiko. Paskui mokiniai priėjo prie Jėzaus vieni ir paklausė: „Kodėl mums nepavyko jo išvaryti?“ Jis jiems pasakė: „Dėl menko jūsų tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jeigu jūsų tikėjimas bus bent kaip garstyčios grūdelis, jūs tarsite šiam kalnui: ‘Persikelk iš čia tenai’, ir jis persikels. Jums nebus nieko neįmanomo.“ » (Mato 17:14-20).
Jėzus Kristus daro stebuklą to nežinodamas: „Jėzui einant minia iš visų pusių jį spaudė. Ir štai viena moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu ir kuriai pas nieką nepavyko išsigydyti, prisiartinusi jam iš už nugaros palietė jo drabužio kutus, ir kraujas bemat liovėsi plūdęs. Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant Petras pasakė: „Mokytojau, juk minia apgulusi tave spaudžia.“ Tačiau Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes pajutau, kad iš manęs išėjo galia.“ Pamačiusi, kad nepavyks pasišalinti nepastebėtai, moteris drebėdama priėjo ir parpuolė prieš jį. Tada visų žmonių akivaizdoje ji pasisakė, dėl ko Jėzų palietė ir kaip bematant pagijo. Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami.“ » (Luko 8:42-48).
Jėzus Kristus gydo iš tolo: „Baigęs kalbėti minioms Jėzus atėjo į Kafarnaumą. Vieno šimtininko vergas sirgo ir buvo arti mirties. Šimtininkui tas vergas buvo brangus, todėl išgirdęs apie Jėzų jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius paprašyti, kad ateitų ir vergą išgydytų. Tie atėjo pas Jėzų ir labai prašė: „Tas žmogus vertas, kad jam padėtum, nes jis myli mūsų tautą ir pastatė mums sinagogą.“ Taigi Jėzus leidosi su jais. Tačiau jam jau esant netoli tų namų, šimtininkas pasiuntė draugus pasakyti: „Gerbiamasis, nesivargink, aš nevertas priimti tavęs po savo stogu, todėl pas tave ir nėjau. Esu nevertas, bet tark žodį ir mano tarnas tepasveiksta. Juk ir aš, nors pats esu pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam tariu: ‘Eik!’, ir jis eina, kitam liepiu: ‘Ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui sakau: ‘Daryk tai!’, ir jis daro.“ 9 Tokie jo žodžiai Jėzų nustebino. Jis atsigręžė į jį lydinčią minią ir tarė: „Sakau jums: net Izraelyje neradau tokio stipraus tikėjimo.“ Pasiuntiniai grįžo į namus ir rado vergą pasveikusį » (Luko 7:1-10).
Jėzus Kristus gydo neįgalią moterį: „Per šabą Jėzus mokė sinagogoje. Tenai buvo viena moteris, kurią jau aštuoniolika metų vargino demonas. Ji buvo visa sulinkusi ir negalėjo atsitiesti. Ją pamatęs Jėzus tarė: „Moterie, tu išvaduota iš savo negalės.“ Jis uždėjo ant moters rankas, ir ji iškart atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą. O sinagogos vadovas pasipiktino, kad Jėzus gydo per šabą, ir pasakė žmonėms: „Darbui dirbti yra šešios dienos. Tad per jas ir ateikite gydytis, o ne šabo dieną.“ Tačiau Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai, argi jūs per šabą neatrišate nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nevedate pagirdyti? Tad argi nederėjo šios Abraomo dukters, kurią Šėtonas jau aštuoniolika metų laikė supančiojęs, šabo dieną iš tų pančių išvaduoti?“ Jam tai pasakius jo priešininkai susigėdo, o minia džiaugėsi visais šlovingais jo darbais » (Luko 13:10-17).
Jėzus Kristus gydo finikiečių moters dukterį: „Išėjęs iš ten, Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono kraštą. Ir štai atėjo viena tenykštė finikietė. „Viešpatie, Dovydo Sūnau! Pagailėk manęs! – maldavo ji. – Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Tačiau Jėzus neatsakė jai nė žodžio. Mokiniai priėję ėmė raginti jį: „Liepk jai pasitraukti, nes ji vis šaukia mums įkandin.“ Jėzus tarė: „Aš siųstas tik pas Izraelio namų prapuolusias avis.“ Tada moteris priėjo ir parpuolusi jam po kojų prašė: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsiliepė: „Nedera imti iš vaikų duoną ir mesti šuniukams.“ Moteris tarė: „Taip, Viešpatie. Bet argi šuniukai neėda trupinėlių, nukritusių nuo šeimininkų stalo?“ Tada Jėzus jai atsakė: „Didis tavo tikėjimas, moterie! Teįvyksta tai, ko tu nori.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko » (Mato 15:21-28).
Jėzus Kristus nuramino audrą: „Jėzus įlipo į valtį, jam iš paskos ir mokiniai. Staiga ežeras smarkiai įsišėlo. Pakilo tokios bangos, kad valtį ėmė semti. Tuo metu Jėzus miegojo. Mokiniai prišoko prie jo ir ėmė žadinti šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, tuoj žūsime!“ Jėzus jiems tarė: „Ko išsigandote, mažatikiai?“ Tada atsikėlė ir sudraudė vėjus ir ežerą. Stojo visiška tyla. Mokiniai apstulbę kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras jo klauso? »“ (Mato 8:23–27). Šis stebuklas parodo, kad žemiškame rojuje nebebus audrų ar potvynių, kurie sukels nelaimes.
Jėzus vaikšto ant vandens: „Galiausiai, paleidęs minias, Jėzus užlipo ant kalno pasimelsti. Tą vėlų metą jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau buvo labai nutolusi nuo kranto; ją daužė bangos, nes pūtė priešinis vėjas. Ir štai nakties ketvirtosios sargybos metu Jėzus atėjo pas juos ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį vandeniu, mokiniai nustėro. „Tai šmėkla!“ – suriko jie ir baimės apimti ėmė šaukti. Jėzus iškart prabilo į juos: „Drąsiau, čia aš! Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Jei čia tu, Viešpatie, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Jėzus tarė: „Ateik!“ Petras išlipo iš valties ir pradėjo eiti vandens paviršiumi link Jėzaus. Bet matydamas vėjo smarkumą nusigando ir ėmė skęsti. „Viešpatie, gelbėk mane!“ – sušuko. Jėzus tuojau ištiesė ranką ir sugriebė jį. Jis pasakė: „Ko suabejojai, mažatiki?“ Kai juodu įlipo į valtį, vėjas nurimo. Kiti valtyje parpuolė prieš jį sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ » (Mato 14:23-33).
Stebuklingas persikas: „Sykį prie Genezareto ežero Jėzus mokė minią Dievo žodžio, ir žmonės spraudėsi prie jo, norėdami jį girdėti. Ežero pakrantėje jis matė dvi valtis. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė savo tinklus. Jis įlipo į vieną iš valčių (ji buvo Simono) ir paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto. Tada atsisėdo ir ėmė mokyti minias iš valties. Baigęs kalbėti, Simonui jis tarė: „Plauk, kur gilu, ir užmeskite tinklus valksmui.“ Simonas atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį plušome ir nieko nesugavome, bet kad jau taip sakai, užmesiu tinklus.“ Padarę, kaip Jėzus sakė, jie užgriebė gausybę žuvų – net ėmė tinklai trūkinėti. Tada pamojo savo bendradarbiams kitoje valtyje, kad priplauktų padėti. Tie priplaukė, ir vyrai pripildė abi valtis, dėl žuvų gausybės jos kone skendo. Tai matydamas Simonas Petras puolė Jėzui į kojas ir sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nuodėmingas žmogus!“ 9 Mat jis ir visi su juo esantys negalėjo patikėti, kad sugavo tiek žuvų. 10 Stebėjosi ir Simono bendradarbiai – Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas. O Jėzus Simonui tarė: „Nebijok. Nuo dabar žmones žvejosi.“ Tad jie išvilko valtis į krantą ir viską palikę nusekė paskui jį » (Luko 5:1-11).
Jėzus Kristus padaugina kepalus: „Paskui Jėzus nuplaukė į kitą Galilėjos, arba Tiberiados, ežero pusę. Jam iš paskos atsekė didelė minia žmonių, nes jie buvo matę stebuklus, kuriuos jis darė gydydamas ligonius. Jėzus su savo mokiniais užlipo ant kalno ir ten susėdo. Buvo arti Pascha, žydų šventė. Jėzus pakėlė akis ir matydamas ateinančią didelę minią tarė Pilypui: „Kur pirksime duonos jiems pavalgyti?“ Jis tai sakė norėdamas Pilypą išmėginti, mat žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po truputį.“ Vienas iš jo mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam tarė: „Čia vienas berniukas turi penkis miežinius papločius ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“ Jėzus pasakė: „Susodinkite žmones.“ Toje vietoje buvo daug žolės ir jie, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų, susėdo. Jėzus paėmė tuos papločius, padėkojo Dievui ir padalijo susėdusiems; taip padarė ir su žuvelėmis. Visi gavo tiek, kiek panorėjo. Žmonėms pasisotinus, Jėzus savo mokiniams pasakė: „Surinkite atlikusius gabaliukus, kad niekas nepražūtų. Ir tie surinko tuos gabaliukus, kurie visiems pavalgius atliko nuo penkių miežinių papločių, ir pripildė dvylika pintinių. Matydami jo daromus ženklus žmonės ėmė kalbėti: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ Jėzus žinojo, kad jie ketina atėję pačiupti jį ir paskelbti karaliumi, todėl vėl pasitraukė ir vienas užlipo ant kalno » (Jono 6:1-15). Maistas bus gausus visoje žemėje (Psalmė 72:16; Izaijo 30:23).
Jėzus Kristus prisikėlė našlės sūnų: „Kiek vėliau Jėzus iškeliavo į miestą, vardu Nainas. Su juo ėjo jo mokiniai ir didelė minia. Kai jie buvo netoli miesto vartų, Jėzus išvydo žmones, išnešančius mirusįjį, vienturtį našlės sūnų. Kartu su ja iš miesto ėjo nemaža minia. Kai Viešpats tą moterį pamatė, jam labai jos pagailo. „Neverk“, – pasakė jai. Tada priėjęs palietė neštuvus ir nešėjai sustojo. Jėzus tarė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“ Mirusysis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus apėmė baimė ir jie šlovino Dievą sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“ ir: „Dievas atkreipė dėmesį į savo tautą“. Ir žinia apie tai, ką Jėzus padarė, pasklido po visas apylinkes ir po visą Judėją“ (Luko 7:11–17).
Jėzus Kristus prisikėlė Jairuso dukterį: „Jam tebekalbant, kažkas iš sinagogos vadovo namų atėjęs pasakė: „Tavo duktė mirė. Nebegaišink Mokytojo.“ Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta.“ Atėjęs į tuos namus jis neleido niekam su juo įeiti – tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui su motina. Visi verkė mergaitės ir sielvartaudami mušėsi į krūtinę. Jėzus pasakė: „Neverkite, mergaitė nemirė, ji miega.“ Bet jie tik šaipėsi iš jo, mat žinojo, kad ji mirusi. O Jėzus paėmė ją už rankos ir garsiai tarė: „Mergaite, kelkis!“ Mergaitės dvasia grįžo, ir ji tuoj pat atsikėlė. Jėzus paliepė duoti jai valgyti. Mergaitės tėvai netvėrė džiaugsmu, tačiau jis liepė jiems niekam nesakyti, kas įvyko“ (Luko 8:49–56).
Jėzus Kristus prisikėlė savo draugą Lozorių, kuris mirė prieš keturias dienas: „Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą – jis tebebuvo toje vietoje, kur kalbėjosi su Morta. Žydai, kurie guodė Mariją jos namuose, pamatę ją skubiai išeinant, nusekė iš paskos manydami, kad ji eina prie kapo+ išsiverkti. Atėjusi ir pamačiusi Jėzų, Marija puolė jam po kojų ir tarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Matydamas ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius, Jėzus giliai atsiduso ir susigraudino. „Kur jį paguldėte?“ – paklausė jis. Tie atsakė: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk.“ Ir Jėzus pravirko. Žydai ėmė kalbėti: „Štai koks brangus jis jam buvo!“ Bet kai kurie iš jų sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Jėzus vėl giliai atsiduso ir tada priėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus liepė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta jam pasakė: „Viešpatie, turbūt jau dvokia, juk jau ketvirta diena!“ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau: jei tikėsi, išvysi Dievo šlovę?“ Taigi jie nurito akmenį. Tada Jėzus pakėlė akis aukštyn ir pasakė: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinau, kad visada mane išklausai. Tačiau taip kalbu dėl aplink stovinčios minios, idant jie patikėtų, kad tu mane siuntei.“ Tai ištaręs Jėzus garsiai sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo. Jo kojos ir rankos buvo apvyniotos aprišalais, o veidas aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“ (Jono 11:30–44).
Paskutinis stebuklingas persikas (netrukus po Kristaus prisikėlimo): „Rytui auštant, pakrantėje pasirodė bestovįs Jėzus, bet mokiniai nesuprato, kad tai jis. Jėzus jų paklausė: „Vaikeliai, ar turite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne.“ Jis tarė jiems: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Tie užmetė tinklą ir pagavo tiek žuvų, kad neįstengė jo ištraukti. Mokinys, kurį Jėzus mylėjo, Petrui pasakė: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, kad tai Viešpats, Simonas Petras apsivilko palaidinę, mat buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą. O kiti mokiniai atplaukė valtele tempdami tinklą su žuvimi, nes jie buvo netoli nuo kranto, tik apie du šimtus uolekčių » (Jono 21:4-8).
Jėzus Kristus padarė daugybę kitų stebuklų. Jie leidžia mums sustiprinti savo tikėjimą, skatina mus ir pažvelgia į daugybę palaiminimų, kurie bus rojuje. Parašyti apaštalo Jono žodžiai labai gerai apibendrina nuostabų skaičių stebuklų, kuriuos padarė Jėzus Kristus, kaip garantiją, kas nutiks rojuje: „Jėzus padarė dar daugelį kitų dalykų. Jeigu visi iki vieno būtų surašyti į ritinius, manau, visame pasaulyje tiems ritiniams nepakaktų vietos“ (Jono 21:25).
***
Lithuanian: šešios Biblijos studijų temos
Santraukų lentelė, kurioje pateikiama daugiau nei septyniasdešimt kalbų, su šešiais svarbiais Biblijos straipsniais, parašytais kiekviena kalba…
Table of contents of the http://yomelyah.fr/ website
Skaitykite Bibliją kasdien. Šiame turinyje yra edukacinių Biblijos straipsnių anglų, prancūzų, ispanų ir portugalų kalbomis (norėdami suprasti šių straipsnių turinį, naudokite „Google“ vertėją, kad pasirinktumėte vieną iš šių kalbų, taip pat savo pasirinktą kalbą).
***